Nelegali kelionė į Černobylio zoną (I dalis)

Mano pirmasis nelegalus žygis į evakuotąją Černobylio zoną. Gerai, kol dar yra pirmų kartų 🙂 Dėl aiškių priežasčių pasakojime truks kai kurių esminių detalių. Tai darau siekdamas apsaugoti ne tik jus, mieli skaitytojai, bet ir žmones, be kurių pagalbos nebūtų šio pasakojimo ir fotografijų. Skaitytojų pageidavimu, straipsnyje bus pateikti ne tik faktai, bet ir asmeniniai įspūdžiai.
Kelionė prasidėjo vėlai vakare Vilniuje. Per pusvalandį pavyko pasiekti sieną su Baltarusija. Lengvųjų automobilių eilėje stovėjo gal 15-20 mašinų. Atrodė, kad sienos perėjimas netruks ilgiau valandos. Bent taip turėtų būti. Deja, realybė visiškai kitokia ir gerokai nuvilianti. Atrodo, kad baltarusiai pasieniečiai algas gauna ne už padarytą darbą, o už sukuriamų eilių ilgį. Yra normalu susirinkti kelių automobilių keleivių pasus ir nieko nepaaiškinus dingti pusei valandos. Tada grįžti, paprašyti automobilio tech. paso ir vėl dingti pusvalandžiui. Tada grįžti, paprašyti parodyti draudimo liudijimą ir vėl dingti penkiolikai minučių. Tai truko 3 valandas.
Kelių valandų kelionė per pačią Baltarusiją neprailgo. Pagrindiniai keliai vingiuoti, tačiau dangos kokybė nė kiek neprastesnė nei lietuviškų kelių. Ir vėl pasienis.

Ukraina. 7 valanda ryto. Pradėjo švisti. Pasienio postas pasitiko iš smėlio maišų suręstais gynybiniais įtvirtinimais, automatais ginkluotais pasieniečiais ir benamiais šunimis. Pasieniečiai įsitempę, nervingi ir labai priekabūs. Atrodo, kad kiekvienas atvykstantis turistas jiems sukelia begales rūpesčių ir įtarimų. Klausinėjo kur važiuoju, kokiais tikslais, ar žinau, kad vyksta karas, ar nebijau ir t.t. ir t.t. Pagaliau pavyko kirsti sieną ir patekti į Ukrainą. Veltui ištaškytos 4 valandos brangaus laiko.
Keliai tragiški. Vietomis maksimalus greitis 20 km/h. Pakelės netvarkytos, apaugusios krūmais ir medžiais. Miškai irgi neprižiūrėti. Daugybė kemsynų, išvartų ir užkimštų melioracijos griovių, telkšo pelkės.
… daugumoje vietų miške radiacinis fonas svyruoja nuo 0,2 iki 0,7 mikrosivertų per valandą. Taigi, kai kur visiškai normalu, kai kur kone septynis kartus daugiau už tūlam lietuviui įprastą foną. Vienoje vietoje radiacijos matuoklis ypatingai nervingai reikalavo dėmesio. Pasirodo ne veltui. Ekranėlyje puikavosi 1,44 mikrosiverto per valandą skelbiantis užrašas. O tai yra beveik 15 kartų daugiau už normą. Bet tai niekis. Per trumpą laiką nieko blogo neatsitiks. Juolab, kad tris dienas prieš tai vartojau didelius kiekius kalcio. Kam? Atsakau: radioaktyvusis metalas Stroncis-90 savo cheminėmis savybėmis panašus į kalcį. Kalcis yra pagrindinė žmogaus kaulų ir dantų statybinė medžiaga. Organizmas iš aplinkos per orą, suvalgytas ar įkvėptas dulkes gauna šiek tiek radioaktyvaus Stroncio-90. Supratęs, kad tai kalcis, ima jį ir krauna į skeletą. Po kurio laiko skeletas tampa radioaktyvus. Turbūt nereikia aiškinti, kokie džiaugsmai tada laukia. Skeletą pasikeisti itin sudėtinga. Dar neteko girdėti, kad kažkam būtų pavykę tai padaryti. Todėl svarbu iš anksto organizmą prisotinti sveikuoju kalciu. Ne veltui po avarijos aplinkinių gyvenviečių vaikus tarybinė valdžia girdė pienu.
Rudnia- Veresnia (Рудня-Вересня). Kaimas nuo Černobylio elektrinės nuotolęs 18 km pietvakarių kryptimi. Savo klestėjimo metais, maždaug 1900-aisias, kaimas turėjo savo kalvę, jame gyveno 319 žmonių. Pagrindinė gyventojų veikla – grūdinė augalininkystė.
1986-aisiais, avarijos metu, kaime gyveno 194 žmonės. Dėl didelio užterštumo radioaktyviomis medžiagomis, kaimo gyventojai buvo skubiai evakuoti. Visuose namuose buvo sugriautos krosnys, kai kur išardytos grindys, kad gyventojai neturėtų galimybės grįžti.

Pats kaimas ne itin apžėlęs augmenija, mat buvo statytas ne miške, o laukymėse. Per kaimą eina asfaltuotas kelias vedantis iki pat Černobylio. Vieta itin rami ir atoki. Tyla tiesiog spengianti, tik kartais tolumoje pasigirsta kranklių balsai. Kaimelis užburia kažkokia keista dvasine ramybe. Net kalbėti norisi pašnibždomis. Kaip kapuose.
Atsipalaiduoti neleidžia nuolat isteriškus garsus leidžiantis radiacijos matavimo aparatėlis. Kaimo teritorijoje radiacinis fonas vidutiniškai 5-7 kartus didesnis nei įprastas.
Buvo priimtas sprendimas naktį praleisti šiame kaime. Juolab, kad iki tamsos liko kiek mažiau nei valanda, temperatūra krito ne valandomis, o minutėmis. Likti be pastogės 10 laipsnių šaltyje radioaktyviame miške – menkas malonumas. Ypač miške, kuriame gausybė nemedžiojamų vilkų, lūšių ir šernų. Per ribotą laiką reikėjo susirasti mažiausiai sugriuvusį namą, kuriame radiacija būtų minimali (įvertinus kontekstą).

Užduotis ne iš lengvųjų, nes kaimelis atrodo nykiai. Dauguma pastatų apgriuvę, įlūžusiais stogais, apie langus ir duris nėra ką kalbėt. Be to patalpose radiacinis fonas dar aukštesnis nei lauke. Išvaikščiojus kaimelį pavyko rasti vieną padoresnį namą. Rąstinė trobelė pasitiko tuščiomis durų angomis, sudaužyta krosnimi ir išluptomis grindimis. Tačiau viename kambaryje buvo neišdaužyti langai, likę keletas baldų ir kažkokių geradarių atnešto šieno. Matyt jis jau buvo naudojamas pagal tokią pat paskirtį. Radiacinis fonas viduje svyravo nuo 0,24 iki 0,4 mikrosiverto per valandą. Nakvynei tinkamas. Šiek tiek nerimo kėlė prieangyje apgraužti kaulai, vilkų pėdsakai ir išmatos aplink. Tačiau viduje buvo kuo užbarikaduoti durų angas. Pasigaminus vakarienę, prabėgus trumpą apšilimo krosiuką laukė ilgas, beveik 12 valandų trukmės miegas nuo sutemų iki aušros.

Prašvitus paaiškejo, kad naktį snigo. Tai šiek tiek apsunkino planus, nes pėdsakai sniege yra geriau nei gali įsivaizduoti zoną prižiūrintys pareigūnai. Šios dienos tikslas – miestas Polesskoje (Полесское).
Tęsinys kitame straipsnyje.