Nelegali kelionė į Černobylio zoną (II dalis)

Antra diena. Rytas prasidėjo patekėjus saulei, apie 7 valandą. Reiškia miegojau bemaž 12 valandų. Iš tiesų zonoje tokia ramybė, kad miegas buvo kaip kūdikio. Artimiausias galimas triukšmo šaltinis ne arčiau kaip už 10 km. Ant palangės ramiai traškantis dozimetras buvo kaip lopšinė ar avelių skaičiavimas prieš miegą.

Rytinis krosiukas, apsiprausimas, pusryčiam 450 gramų konservuotos kiaulienos su duona ir arbata. Viskas pašildyta ant kelioninės viryklės naudojant sauso kuro tabletes. Susipakavus miegmaišį ir likusius rakandus teko palikti jaukų nakvynės namelį. Šiandienos kelionės tikslas Polesskoje (Полесское).

Apie patekimo detales nutylėsiu. Pasakojimą iš karto pradėsiu nuo miestelio pristatymo.

Polesskoje yra antras didžiausias miestas zonoje. Iki avarijos jame gyveno 11500 gyventojų. Tai yra maždaug Raseinių ar Naujosios Akmenės dydžio miestas. Miestelio istorija prasidėjo dvyliktame amžiuje. Jį įkūrė iš Kijevo išvaryti žydai ir pavadino Haben (Хабное) (Jidiš kalba reiškia „rūmai“, Hebrajų kalba – „pirmagimis sūnus“). 1957 metais pervadintas i Polesskoje, urainietiskai Poliskė (Поліське), tapo rajono centru. Jame veikė dvi gamyklos, keletas fabrikų, buitinio aptarnavimo kombinatas. Miestelyje buvo net dveji kultūros rūmai ir 1988 (!) metais pastatyta mokykla.

Polesskoje nuo Černobylio elektrinės nutolęs apie 50 kilometrų vakarų kryptimi. Po elektrinės avarijos, 1986 balandžio mėn., didžioji dalis radioaktyvaus debesies nukeliavo į šiaurės vakarus ir nusėdo Baltarusijoje, dalis pasiekė netgi Skandinaviją. Tai vadinamasis šiaurinis radiacijos pėdsakas. Vėliau, tyrinėjant užterštas teritorijas ir nustatinėjant evakuacijos ribas, gyventojai buvo iškeldinti 30 km spinduliu aplink elektrinę. O platesnius atstumus tikrinti niekas neapsiėmė. Žemiau yra to laikmečio mokslininkų sudarytas gama spinduliuotę skleidžiančių dalelių paskleidimo žemėlapis.

Kairėje žemėlapio pusėje raudonu apskritimu pažymėjau Polesskoje. Puikiai matosi kokiu atstumu nuo miestelio pasibaigė tiriama zona. Taip pat matosi ryškiai bordo spalvos radioaktyvaus ploto liežuvis nusidriekęs link šio miestelio. Tada niekas apie tai kalbėti nenorėjo, niekas nekėlė panikos. Miestas plėtėsi augo, buvo investuojamos milžiniškos pinigų sumos į naujų daugiabučių statybas, gatvių tiesimą. Atvedė naują vandentiekio linija  ir netgi pastatė mokyklą. Maždaug 1988 metais pradėjo sklisti nemalonios kalbos apie žiaurius radiacijos normos viršijimo atvejus. Miestelio teritorijoje radiacija buvo 3-15 kartų didesnė nei įprastai, o pakraščiuose buvo vietų, kur įprastą vidurkį viršijo net 40 kartų. Prasidėjo savarankiškas gyventojų išsikraustymas. Valdžia smerkė bėglius, kai kurie netgi gavo „vilko bilietus“.

Žlugus Sovietų sąjungai paaiškėjo ilgai slėpti tikrieji nelaimės mąstai. 1993 metais Ukrainos parlamentas priėmė sprendimą iškeldinti žmones. Prasidėjo lėta evakuacija.  Polesskoje gyventojai (priešingai nei Pripetės) turėjo laiko “normaliai” išsikelti. Todėl namuose nebuvo palikta baldų, asmeninių daiktų. Gudresni netgi sugebėjo iškasti ir parduoti naujos vandentiekio magistralės vamzdynus. Miesto evakuacija buvo pabaigta 1999 metais ir Polesskoje oficialiai buvo išbrauktas iš miestų sąrašo, Černobylio draužiamosios zonos plotas padidintas apimant ir šį plotą. Žemiau įkėliau dabartinį evakuotos zonos žemėlapį. Matosi kaip jis pasikeitė po Sovietų sąjungos žlugimo.

Šiuo metu čia gyvena 10 žmonių. Tai savavališkai atvykę žmonės, kuriu valdžia nesugeba iškeldinti. Vadinamieji „samosiolai“.

Šiuo metu miestelis atrodo apgailėtinai. Dauguma privačių namų beveik visiškai sugriuvę. Kiek geresnės būklės yra tik mūriniai daugiaaukščiai pastatai, tačiau iš jų išrinkta viskas, kas tik įmanoma. Aš jau nekalbu apie nupjautus ir juodojoje rinkoje atsiradusius radiatorius ir vamzdžius. Atrodo, kad žmonės išsikraustydami išlupo net akutes iš durų ir bandė nusilupti tapetus. Tiesa, langus visur išdaužė valdžios atstovai. Oficiali versija buvo, tam, kad nesusidarytų „radiacijos kišenės“. Tikroji priežastis – kad žmonės neturėtų kur grįžti.  Apie kadaise čia virusią buitį liudija vos vienas kitas užsilikęs rūbelis, žaislas, batas ar sąsiuvinis. Visos kelionės metu matavau radiacinį foną. Polesskoje pavyko išvengti aukštos radiacijos vietų. Didžiausias užfiksuotas skaičius – 0,32 mikrosiverto per valandą. Tai tris kartus viršija įprastą foną ir tik 0,02 mikrosiverto daugiau už maksimalią leidžiamą sanitarinę ribą.

Pasakojimą baigsiu užrašo, kurį radau ant pastato sienos centrinėje miesto aikštėje vertimu:

Tėvyne mano,

Mūsų kaltė, kad tave drasko plėšikai, atleisk mums neišmintingiems ir nusidėjėliams. Mano jaunystės mieste, mano vaikystės lopšy, kadaise žydėjęs ir jaukus, lenkiu, dabar jau žilą savo galvą, prieš amžiną ir dėkingą tavo atmintį. Aš jus visus pamenu: savo mokytojus, savo klasiokus, savo draugus – taikos jums. Gyviems ir tiems, kurių jau nėra su mumis.

Aš nesu rašytojas, suprantu, kad mano vertimas šleivas kreivas, todėl kas suprantate, geriau skaitykite rusiškai 🙂