Pistoletas „Makarov“

Ko gero, ne man vienam išgirdus frazę „rusiškas pistoletas“ pirmiausia į galvą atėjusi asociacija yra „Makarovas“. Ir net pats nesuprantu kodėl taip ilgai jo neturėjau. Esu vieną kartą šaudęs, bet tai buvo seniai ir įspūdžiai paskendo naujų potyrių vandenyne. Nesugalvojęs priežasčių kodėl turėčiau neturėti šio ginklo, sėdau į mašiną ir pajudėjau link Vilniaus – į Valstybinį ginklų fondą. lgf.lt yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima legaliai įsigyti pistoletus ir revolverius. Netgi perkant iš žmonių visi sandoriai forminami ginklų fonde. Dėl to tenka papildomai sumokėti keliolika eurų valstybinės rinkliavos už ginklo „prišaudymą“ – kulkų ir gilzių pavyzdžius archyvui. Suma iš ties nedidelė, ypač turint omeny, kad puikios būklės „Makarovas“ kainuoja kiek virš 100 eur. Sudrožtą galima gauti už 60 eur. Tai yra gerokai pigiau nei toks pats deaktyvuotas.
Dabar apie patį ginklą ir jo istoriją.
Makarovo pistoletas (rus. пистоле́т Мака́рова), PM (rus. ПМ) – 9 mm savitaisis rusiškas pistoletas, sukonstruotas 1948 m. tarybinio ginklų konstruktoriaus Nikolajaus Makarovo. Daug metų buvo TSRS Ginkluotųjų pajėgų, vidaus kariuomenės ir milicijos asmeninis ginklas. Plačiai naudotas Varšuvos sutarties valstybėse.
Netrukus po Antrojo pasaulinio karo Sovietų sąjungoje buvo nuspręsta pakeisti tuometinį trumpajį ginklą – pistoletą TT – nauju variantu. Nurodyta priežastis – TT buvo per galingas, per sunkus, per mažai taiklus. Antras ir trečias teiginiai atrodo logiški. Tačiau kaip su pirmuoju? Kaip gali būti ginklas per galingas? Atsakymas banalesnis nei galėtų atrodyti. Pistoleto pirminė paskirtis yra gintis nuo puolančiojo iš mažo atstumo – maždaug 5 metrų. Šūvis turi ne tik sužeisti užpuoliką, bet ir sustabdyti iš inercijos, pvz su peiliu rankoje, lekiančius 85 kilogramus mėsos. Per galingas ginklas nesukuria stabdomojo smūgio. Jo kulka skrodžia kiaurai. Vadinasi, adrenalino poveikyje esantis užpuolikas gali ne iš karto suprasti, kad yra pašautas. Gali būti per vėlu. Reikėjo ginklo, kuris ne tik sužalotų, bet buka ir lėta kulka gerokai trinkteltų.

Buvusios Sovietų sąjungos istorikų teigimu Makarovo pistoletas buvo sukurtas konkursui, kuriame reikėjo sukurti pistoletą Tarybinės Armijos karininkams. Pagal konkurso sąlygas reikėjo naudoti naują šovinį (9×18 mm PM) ir automatikos schemą su laisva spyna. 9×18 mm šovinys buvo galingiausias, kokį buvo galima naudoti šios schemos pistoletuose. Šovinys oficialiai vadinamas 9 mm, nors tikrasis jo kulkos skersmuo yra 9,25 mm.

Yra ir kita, ne sovietinė, šio ginklo atsiradimo versija. Tai buvo vokiško pistoleto Walther PP kopija. Konkursui 1948 metais pristatytas nukopijuotas vokiškas ginklas. Nors tai nebuvo unikalus ir naujas sprendimas, tačiau bandymų metu turėjo 20 kartų mažiau gedimų nei kiti konkurso dalyviai. PM konkursą laimėjo savo paprastumu (turėjo mažiausiai judančių detalių), ekonomiškumu, gaminimo patogumu, šaudymo tikslumu.
Nuspręsta „Makarovą“ gaminti Iževsko ginklų gamykloje. Po ilgų bandymų, derinimų ir tobulinimų, 1951 metais buvo paleista serijinė gamyba.
PM buvo Sovietų sąjungos Ginkluotųjų pajėgų, milicijos, pašto tarnybos, gamtos apsaugos inspektorių, civilinių lakūnų, laivų kapitonų ir kitų tarnybų ginkluotėje iki Sovietų sąjungos griūties 1991 m. Oficialiais duomenimis, tai buvo pirmasis ginklas pasaulyje pabuvojęs kosmose. Rusijos kosmoso pionierius Jurijus Gagarinas skrydžio metu turėjo tarnybinį ginklą ir tai buvo Makarovas.

Rusijoje PM oficialiai buvo naudojamas iki 2003 metų, tačiau dar ir šiandien ne visur pakeistas naujuoju MP-443 Grač pistoletu.
„Makarovus“ iki šiol naudoja daugelyje buvusių socialistinių šalių dėl jo paprastumo ir patikimumo. PM modifikacijos iki šiol gaminamos Rusijoje, Bulgarijoje, Kinijoje, Vokietijoje ir JAV. Po Sovietų sąjungos griūties atsirado naujas prekės ženklas „Baikal“. Panašiausias į PM yra Baikal IJ-70modelis. Vėliau atsirado įvairių modifikacijų, kalibro keitimo ir kitokio tiuningo. Tačiau grynakraujis „Makarovas“ yra gamintas iki 1991 metų.

Ginklų žinovų teigimu PM gamintiems iki 1960 metų pagal GOST standartą buvo numatytas 500.000 šūvių resursas. Vėliau, siekiant atpigint gamybą, resursas buvo sumažintas iki 250.000 šūvių. Geriausia ieškoti ginklo, kuris gamintas iki 1960 metų ir buvo karininkų, milicijos, pašto, gamtos apsaugos pareigūnų ar lakūnų. Tokiais pistoletais buvo mažai šaudoma. Atpažinti galima pagal dėvėjimosi požymius.
Negalėčiau teigti, kad tai yra labai geras ginklas, bet dėl didžiulių gamybos apimčių ir plataus eksporto jis tapo vienu žinomiausių pasaulyje. Dėl to nusipelno dėmesio 🙂
Dėkui Edvardui iš mtbaltic.lt už pagalbą renkantis.