Regenwurmlager – didžiausia požeminė karinė struktūra

Regenwurmlager statybos pradėtos netoli Menzyrdzeč (Międzyrzecz ) miestelio vakarų Lenkijoje 1927 metais, tačiau įsibėgėjo 1933, kuomet Vokietijoje valdžią perėmė Adolfas Hitleris.

Regenwurmlager, pagal vokiečių kariuomenės strateginius planus, turėjo apsaugoti nuo netikėto puolimo iš rytų. Tai buvo svarbiausias Vokietijos atramos taškas, nes šioje vietoje yra trumpiausias kelias į Berlyną. Pagal planą gynybiniai įtvirtinimai turėjo būti 110 km ilgio. Fortifikacijos sistema turėjo būti labai tvirta, galinti atsilaikyti netgi prieš branduolinę bombą, todėl jos pagrindas buvo 40 metrų gylyje. Kai kur, po kalnais, gylis siekė netgi 80m. Sistemą sudarė paviršiuje esantys įvairaus dydžio ir paskirties bunkeriai, apginkluoti haubicom, minosvaidžiais ir kolkosvaidžiais. Viską apjungė požeminių tunelių sistema. Tunelių sistemos pagrindas – vienas centrinis tunelis, einantis per visą 110 km ilgio gynybinę liniją, su atsišakojimais į kiekvieną bunkerį. Po žeme taip pat buvo elektrinės, tiekiančios energiją į bunkerius, sandėliai, ligoninės, fabrikas gaminantis lektuvų dalis. Judėjimui ir transportavimui visoje tunelių sistemoje buvo naudojamas siaurasis geležinkelis. Vagonus traukdavo elektriniai traukiniai. Sistemos centre įrengta geležinkelio stotis. Iš bunkerių į požemius nusileisti buvo galima laiptais arba elektriniais liftais.
Netoliese esančiame ežere vokiečiai buvo sukūrę plaukiojančią salą skirtą žvalgybai. Joje įrengtame bunkeryje būdavo keli kareiviai, kurie stebėdavo pakrantes.
Yra legenda bylojanti, kad visos Regenwurmlager gynybinės linijos sunaikinimui, buvo sukurta drenažo sistema, per kurią gretimų ežerų vandeniu būtų užtvindytas visas tunelių labirintas.
Regenwurmlager turėjo tarnauti dvi pėstininkų divizijos – viso 35.000 kareivių.
Pradžioje statybos vyko atviru būdu. Iškasdavo duobę, joje liedavo gelžbetoninį bunkerį, o paskui viską užpildavo žemėmis. Toks statybos būdas buvo labia imlus darbo jėgai, todėl prie statybų dirbo virš 10 tūkst. darbininkų. Darbai iš esmės pagreitėjo, kuomet 1935 metais statybvietę aplankė pats Hitleris ir 1936 metais buvo pristatyti du tunelių gręžimo įrenginiai. Kiekvieno jų pajėgumas – 65 metrai tunelio per parą. Regenwurmlager gynybinė linija turėjo kainuoti nuo 600 iki 800 milijonų markių.
Statybos vyko labai greitai, buvo naudojamos pačios moderniausios technologijos, sprendimus papildant senovės egiptiečių išmintimi apie spąstus nekviestiems svečiams. Šachtos iš viršaus buvo apsaugotos 64 tonas sveriančiais skydais, kurie, sugriovus bunkerį, turėjo užblokuoti patekimą į šachtas.
Vokietija buvo per žingsnį nuo epinės, didžiausios per visą pasaulio istoriją požeminės karinės struktūros sukūrimo. 1938 metais, Hitlerio nurodymu projektas Regenwurmlager buvo nutrauktas. Priežastis – Hitleris turėjo planų ne gintis nuo Rusijos, o ją pulti, todėl gynubinės struktūros tapo nebeaktualios. Per penkis intensyvių statybų metus spėjo įgyventinti tik 35% plano. „Tik“ yra labai sąlyginis vertinimas, nes tai yra 35 kilometrai po>žeminių tunelių, požeminė geležinkelio stotis, sandėliai, ligoninės ir daugybė bunkerių paviršiuje.
Pasibaigus antrąjam pasauliniam karui, rusai susirinko viską, ką galėjo panaudoti ir išsivežė net iki galo neištyrinėję Regenwurmlager požemių. Lenkijos valstybė taip pat tam neskyrė pinigų. Tikslių Regenwurmlager požemių planų nėra iki šiol. Tyrinėtojai entuziastai kasmet leidžiasi į ekpedicijas, bando sudaryti planus, griauna užmūrytas tunelių dalis, pila dažus į drenažo sistemą bandydami suvokti statinio apimtis ir per kur galima patekti į kai kurias vietas.
Oficialiais duomenimis jau yra žuvę 4 tyrinėtojai. Begalės yra sužeistų, sulaužytų ir tapusių neįgaliais. Patekimas į požeminius labirintus ir taip buvo komplikuotas, nes ne visose bunkerių šachtose buvo įrengtos laiptinės, kai kur laiptinės buvo metalinės ir per tuos metus spėjo surudyt, kai kurios laiptinės buvo susprogdintos. Siekdama apsaugoti norinčius palandžiot labirintais, Lenkijos valdžia ėmėsi iniciatyvos ir visus galimus patekimus užmūrijo, užbetonavo ar užvirino masyviomis, betonu pripildytomis grotomis. Nepaisant to, kasmet daugybė tyrinėtojų randa galimybę patekti. Griauna sienas, pjausto grotas. Vyksta nuolatinė kova.

Paklaidžiojus po aplinkinius miškus gerą pusdienį ir patikrinus kelis bunkerius pavyko rasti būdą nusileisti į Regenwurmlager požemius. Vienur surūdijusiais metaliniais ar betoniniai laiptais, kitur virvėmis tiesiai į šachtos dugną.
Labirintas iš tiesų įspūdingas. Tuneliai nuo kone 10 metrų aukščio iki tokių mažų, kad vos galima paeiti žąsele. Klajonės požemiais užtruko 9 val. Pasiklysti ten –vienas juokas. Taip ir nutiko. Ir ne vieną kartą 🙂
Regenwurmlager tunelių sistema sukuria nepakartojamą pojūtį. Aplink skraido šikšnosparniai, po kojomis pro betono tarpus veržiasi versmės ir teka upeliais, kai kur apsemdamos ženklias tunelių dalis. Daugumoje tunelių išlikę geležinkelio bėgiai kai kur, sausose dalyse, net su veikiančiais iešmų mechanizmais.

Atstumai sunkiai suvokiami – tuneliai tęsiasi tiek kiek užmato akys ir daug toliau, tada išsišakoja ir vėl tęsiasi iki kito išsišakojimo ir taip dešimtis ir dešimtis kilometrų. Kai kurių atsišakojimų pabaigose būdavo sandėliai, gyvenamos patalpos su pakilimo šachtomis į viršuje esančius bunkerius. Dauguma Regenwurmlager šachtų užgriautos iš viršaus ir užgriozdytos sugriuvusių liftų, laiptų ir ventiliacijos sitemos likučiais. Laiko ir atstumo suvokimą labai lengva prarasti. Gelbsti tik laikrodžiai ir preliminarus spėjimas kiek kilometrų galima nueiti per tokį laiką. Nuovargis pričiupo, nupėdinus kelias dešimtis kilometrų, o galimybės išlipti į paviršių nesimatė. Baterijos seko, maisto atsargų nebuvo likę. Bandant rasti išėjimą, teko įveikti apsemtą tunelio dalį, tad dalis komandos sausi neišbrido. Tokių nesėkmingų bandymų buvo gal kokie 5.

Teko keletą kilometrų pėdinti atgal ir ieškoti kitų išėjimų. Galiausiai pavyko rasti nuotekų angą maždaug 1.20 metro aukščio, siaurėjančią ir apsemtą. Ja susilenkę rėpliojome 3-4 šimtus metrų iki dienos šviesos. Po žeme išbuvus 9 valandas, pagaliau, pro vandens kanalizacijos vamzdį pavyko išlipti į paviršių. Be abejonės nebuvo žalio supratimo kur paliktas automobilis ir kiti daiktai. GPS pagalba pavyko rasti. Teko pėdinti paviršiumi dar keletą kilometrų.

Apšilus, pasikeitus drabužius sausais, užkandus ir pasipildžius baterijų atsargas, dar kartą nėrėm į požemius 5 valandom.

Toliau pasakojimo netęsiu. Nuvažiuokite patys ir viską pamatysite. Tik turėkite daaaaug atsarginių baterijų, šiltus drabužius, guminius batus ir šiek tiek maisto. Patekimo koordinačių neduosiu susiraskite patys, taip bus patiems įdomiau 🙂

Foto: Šarūnas Jasiukevičius, Gytis Burauskas