Rezervinis ryšių mazgas

30 km atstumu nuo Vilniaus, miškuose šalia Nemenčinės yra aptverta maždaug 2 ha teritorija, kuri kažkada buvo itin slapta. Tai rezervinis telekomunikacijų mazgas. Uždaroje teritorijoje buvo technikos garažai, administracinis pastatas ir personalui gyventi skirtas bendrabutis. Tačiau svarbiausias šio objekto statinys –  2500 kv.m. ploto požeminis bunkeris, kuris atominio karo atveju turėjo būti naudojamas nepertraukiamai televizijos ir radio programų transliacijai.

Be propagandai transliuoti skirtų kanalų, šis centras turėjo užtikrinti patikimą radijo ir palydovinį ryšį su Maskva ir kitais svarbiais LTSR objektais. Taip pat jame buvo telefoninio ir telegrafo ryšio dubliuojanti įranga. Centras turėjo vieną didžiausių Pabaltyjyje palydovinių antenų – maždaug 6 m skersmens „lėkštę“.  Požeminis bunkeris galėjo keletą mėnesių išgyventi visiškai autonomiškai. Jame buvo ne tik keletas itin galingų generatorių, oro filtravimo sistemos, požeminė katilinė, bet ir geriamo vandens gręžinys. Bunkeryje yra keletas įvairaus dydžio patalpų, kurių sienos padengtos garsą sugeriančiomis medžiagomis. Šiose patalpose ir dabar nėra visiškai jokio aido.

Rasti dokumentai liudija, kad centras buvo itin prižiūrimas KGB. Pavyko rasti raktų naikinimo bylą su grifu „slapta“ ir KGB spaudu kampe. Paskutinis įrašas padarytas 1991 metų vasarį.

Sausio įvykiu metu, šis objektas buvo vienas prioritetinių. Tarybinė armija, ruošdamasi  sausio 13 televizijos bokšto užėmimui, sausio 12 dieną užėmė rezervinę užmiesčio stotį prie Nemenčinės. Įsiveržę jie visiškai atjungė mazgą nuo elektros maitinimo, o personalui uždraudė paleisti avarinę elektros jėgainę. Nustojo veikti daugiau kaip 80 proc. telefono ir telegrafo ryšių tarp Vilniaus ir kitų miestų, Lietuvos ir užsienio.Tačiau, sustabdžiusi šio mazgo veiklą, visus ryšius su Sovietų Sąjunga prarado ir saugumiečiai bei sovietų kariškiai, tarp jų ir esantys Kaliningrado srityje. Po kokių 45 minučių kariškiai atsiprašė techninio personalo, paprašė viską atstatyti ir toliau nebesikišo į objekto vidaus darbą, palikę tik teritoriją saugančią sargybą. Techninė ryšių struktūros sistema, kuomet tie patys ryšių pluoštai bei kompleksai naudojami civilinėms ir kariškoms reikmėms ne tik šiuo atveju, bet ir kitais, neleido okupantams paralyžiuoti mūsų valstybės valdymo gijų, paliekant veikti tik jiems rūpimus ryšių kanalus. Ten, kur pagal schemą tokios „simbiozės“ nebuvo, patriotiškam personalui, ją teko imituoti. Tokia situacija tęsėsi iki 1991 metų rugpjūčio.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šis objektas, kaip ir visa ryšių infrastruktūra atiteko Lietuvos Telekomui, kuris patalpas naudojo kaip savo sandėlius. Tačiau tokio dydžio požeminius statinius naudoti sandėliavimui buvo ekonomiškai nenaudinga, todėl visa teritorija pamažu liko nenaudojama ir apleista. Saugomos teritorijos dydis kelis kartus buvo sumažintas, o 2007 metais iš objekto buvo išvesta apsauga ir prasidėjo masinis jo niokojimas. Metalo vagys sunkvežimiais iš jo vežė įrangos likučius, kabelius, metalo plokštes. Pasibaigus metalo gėrybėms prasidėjo greta esančių pastatų griovimas ir demontavimas. Virš bunkerio kadaise stovėjęs pastatas dabar beveik visiškai sugriuvęs.

Šio objekto absurdiškumą liudija faktas, kad nors bunkerio viduje buvo visa autonomiškam išgyvenimui reikalinga įranga, patekimą iš pagrindinio pastato rūsio į bunkerį saugojo dvigubos šarvuotos durys, tačiau atsarginės į bunkerį vedančios durys buvo medinės su metaliniais apkaustais. Šarvuotos durys buvo be hermetiškumą užtikrinančių tarpinių. Žodžiu, paprasčiausias dūminis užtaisas galėjo rimtai sutrikdyti rezervinio centro darbą.