Antrojo pasaulinio karo metais Vokietija buvo suplanavusi pastatyti virš 1000 fabrikų skirtų karo pramonei. Dauguma jų buvo paslėpti kalnuose arba miškuose, tačiau neturėjo tinkamos apsaugos nuo oro antskrydžių. Statyti požeminius fabrikus arba įtvirtintus bunkerius buvo brangu, be to nebuvo tam laiko ir resursų. Buvo nuspręsta išnaudoti esamas infrastruktūras. Miestuose tokius fabrikus įrenginėjo metro tuneliuose arba po tiltais. Paskutinėje karo fazėje visos pajėgos buvo mestos į frontą. Statyti fabrikus netoli fronto linijos nebuvo galimybės, tad buvo nuspręsta panaudoti šachtas ir kasyklas. Jas tiesiog konfiskuodavo ir pritaikydavo karo reikmėm. Pirmiausiai išnaudodavo veikiančius objektus, nes juose buvo elektra ir atvestas vandentiekis. Tokių objektų praktiškai nebuvo įmanoma sunaikinti. Kai kurios kasyklos buvo kilometro gylyje. Jokios tų laikų bombos negalėjo pažeisti ten esančių fabrikų. Veikiančių objektų panaudojimas turėjo dar vieną didelį privalumą – jų nereikėjo maskuoti. Transporto srautas nesustodavo, produkcija išvažiuodavo. Buvo imituojama buvusi veikla, kuri priešininkams nesukeldavo įtarimų. Dažnai net aplinkinių miestelių gyventojai nežinodavo, kad iš kasyklų vietoje rūdos išvažiuoja bombos.
Komentarai